Naujienos

Nepriklausomybės akto signataras, teisininkas, lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, publicistas, Vytauto Didžiojo ir Latvijos universitetų garbės daktaras.

Mykolas Biržiška  1922-1930 m. vadovavo pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune. Būtent Biržiškos iniciatyva  1923 m., minint pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40 metų sukaktį, gimnazija pavadinta „Aušros“ vardu.

Svarbiausios Mykolo Biržiškos gyvenimo datos:

• Mykolas gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (Mažeikių aps.) žemaičių bajorų Antano ir Elžbietos Biržiškų šeimoje.  Antano ir Elžbietos Biržiškų namas Viekšniuose XIX a. pab. – XX a. pr. buvo žymus tarp ano meto Lietuvos inteligentų. Čia gana dažnai lankydavosi artimesnių dvarų savininkai, turėję turtingas bibliotekas – iš Santeklių dvaro K. Radavičiūtė, iš Daubiškių – D. ir A. Morų šeima. Biržiškų namuose yra lankęsi dr. J. Basanavičius, kan. J. Tumas – Vaižgantas, Lazdynų Pelėda, S. Čiurlionienė, kurios dėdė V. Janulaitis kunigavo Viekšniuose. Itin dažnai lankydavosi rašytojas B. Sruoga.
• Mykolas turėjo du jaunesnius brolius: Vaclovą (gim. 1884 m.) (Teisės fakultetų dekano akademikas profesorius)  ir Viktorą (gim. 1886 m.) (Lietuvos kariuomenės vienas iš kūrėjų, matematikas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų Matematinės analizės katedrų vedėjas profesorius). Su Vaciumi ir Viku, kaip jis pats juos vadino, artimi išliko iki gyvenimo galo.

• 1895 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje, per šešis metus baigė aštuonių klasių kursą.

• 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.

• 1902 m. dėl dalyvavimo „revoliucinio“ pobūdžio veikloje suimtas ir kelis mėnesius kalintas Maskvos Butyrkų bei Lietuvos kalėjimuose; iš universiteto pašalintas.

• 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

• 1908 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, tapo jos vicepirmininku; aktyviai reiškėsi spaudoje, priklausė socialdemokratų stovyklai.

• 1917 m. buvo vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių; balsavimo būdu išrinktas į Lietuvos Tarybą; griežtai pasisakė už pilnavertę Lietuvos Nepriklausomybę, atsisakant bet kokių įpareigojančių ryšių su bet kuria kaimynine valstybe.

• 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

• 1915–1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių gimnazijai, telkė lietuvių inteligentiją, dirbo visuomeninį darbą, bandydamas kurti konstruktyvius lietuvių ir lenkų tautų santykius.

• 1922-1930 m. vadovavo pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune (dabar Kauno „Aušros“ gimnazija). 1922-1924 m. gimnazijoje mokytojavo visi trys Biržiškos.

• M.Biržiška kaip pedagogas buvo visada ramus, taktiškas.  „Aušros“ gimnazijos mokinys A.Mironas rašė: „Niekad nesame girdėję profesorių  pakeliant balsą, visada būdavo ramus, solidus ir draugiškas, rimtas. Jis, mano manymu, buvo labiausiai mylimas ir gerbiamas mokytojas“. Studentų atsiminimuose jis – autoritetingas, šiltas žmogus, nors kartais atrodė, kad didelėse erdvėse jam, nebūnant geru oratoriumi, kalbėti yra sunku.

• 1922–1939 m. profesoriavo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete, vienerius metus ėjo šios mokslo įstaigos rektoriaus ir prorektoriaus pareigas. Vadovavo „Vilniui vaduoti sąjungai“, parengė lietuvių literatūros klasikų rinktinius raštus, išleido mokslinę studiją „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“. Jo parašytos knygos mokyklose naudotos kaip vadovėliai.

• 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, Biržiška grįžo į Vilnių, dėstė Vilniaus universitete; netrukus buvo paskirtas jo rektoriumi.

• 1944 m. M.Biržiška su žmona ir vaikais pasitraukė į Vokietiją, iš kurios po kelių metų išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Beveik iki karo pabaigos vis dar tikėjosi, kad, jam pasibaigus, pavyks atkurti nepriklausomybę.

• Gyvenimo saulėlydį M.Biržiška praleido Los Andžele, kur emigrantų iš Lietuvos buvo nedaug. Iki pat gyvenimo galo M.Biržiška išlaikė inteligentiškumą. Net ir dirbdamas namie, visada dirbdavo tik tvarkingai apsirengęs, tik su švarku.

• Mirė M.Biržiška 1962 m.  rugpjūčio 24 d. nuo širdies smūgio. Savo testamente jis išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Jo, žmonos ir abiejų brolių palaikai buvo perlaidoti į šias kapines tik šių metų vasarą.

 

Svarbiausios Mykolo Biržiškos gyvenimo datos:

• Mykolas gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (Mažeikių aps.) žemaičių bajorų Antano ir Elžbietos Biržiškų šeimoje.  Antano ir Elžbietos Biržiškų namas Viekšniuose XIX a. pab. – XX a. pr. buvo žymus tarp ano meto Lietuvos inteligentų. Čia gana dažnai lankydavosi artimesnių dvarų savininkai, turėję turtingas bibliotekas – iš Santeklių dvaro K. Radavičiūtė, iš Daubiškių – D. ir A. Morų šeima. Biržiškų namuose yra lankęsi dr. J. Basanavičius, kan. J. Tumas – Vaižgantas, Lazdynų Pelėda, S. Čiurlionienė, kurios dėdė V. Janulaitis kunigavo Viekšniuose. Itin dažnai lankydavosi rašytojas B. Sruoga.
• Mykolas turėjo du jaunesnius brolius: Vaclovą (gim. 1884 m.) (Teisės fakultetų dekano akademikas profesorius)  ir Viktorą (gim. 1886 m.) (Lietuvos kariuomenės vienas iš kūrėjų, matematikas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų Matematinės analizės katedrų vedėjas profesorius). Su Vaciumi ir Viku, kaip jis pats juos vadino, artimi išliko iki gyvenimo galo.

• 1895 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje, per šešis metus baigė aštuonių klasių kursą.

• 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.

• 1902 m. dėl dalyvavimo „revoliucinio“ pobūdžio veikloje suimtas ir kelis mėnesius kalintas Maskvos Butyrkų bei Lietuvos kalėjimuose; iš universiteto pašalintas.

• 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

• 1908 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, tapo jos vicepirmininku; aktyviai reiškėsi spaudoje, priklausė socialdemokratų stovyklai.

• 1917 m. buvo vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių; balsavimo būdu išrinktas į Lietuvos Tarybą; griežtai pasisakė už pilnavertę Lietuvos Nepriklausomybę, atsisakant bet kokių įpareigojančių ryšių su bet kuria kaimynine valstybe.

• 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

• 1915–1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių gimnazijai, telkė lietuvių inteligentiją, dirbo visuomeninį darbą, bandydamas kurti konstruktyvius lietuvių ir lenkų tautų santykius.

• 1922-1930 m. vadovavo pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune (dabar Kauno „Aušros“ gimnazija). 1922-1924 m. gimnazijoje mokytojavo visi trys Biržiškos.

• M.Biržiška kaip pedagogas buvo visada ramus, taktiškas.  „Aušros“ gimnazijos mokinys A.Mironas rašė: „Niekad nesame girdėję profesorių  pakeliant balsą, visada būdavo ramus, solidus ir draugiškas, rimtas. Jis, mano manymu, buvo labiausiai mylimas ir gerbiamas mokytojas“. Studentų atsiminimuose jis – autoritetingas, šiltas žmogus, nors kartais atrodė, kad didelėse erdvėse jam, nebūnant geru oratoriumi, kalbėti yra sunku.

• 1922–1939 m. profesoriavo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete, vienerius metus ėjo šios mokslo įstaigos rektoriaus ir prorektoriaus pareigas. Vadovavo „Vilniui vaduoti sąjungai“, parengė lietuvių literatūros klasikų rinktinius raštus, išleido mokslinę studiją „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“. Jo parašytos knygos mokyklose naudotos kaip vadovėliai.

• 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, Biržiška grįžo į Vilnių, dėstė Vilniaus universitete; netrukus buvo paskirtas jo rektoriumi.

• 1944 m. M.Biržiška su žmona ir vaikais pasitraukė į Vokietiją, iš kurios po kelių metų išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Beveik iki karo pabaigos vis dar tikėjosi, kad, jam pasibaigus, pavyks atkurti nepriklausomybę.

• Gyvenimo saulėlydį M.Biržiška praleido Los Andžele, kur emigrantų iš Lietuvos buvo nedaug. Iki pat gyvenimo galo M.Biržiška išlaikė inteligentiškumą. Net ir dirbdamas namie, visada dirbdavo tik tvarkingai apsirengęs, tik su švarku.

• Mirė M.Biržiška 1962 m.  rugpjūčio 24 d. nuo širdies smūgio. Savo testamente jis išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Jo, žmonos ir abiejų brolių palaikai buvo perlaidoti į šias kapines tik šių metų vasarą.