spalio 04d.
Parodos
XX a. vidurio okupacijos skaudžiai pakoregavo Lietuvos istoriją. Dalis tautiečių, ieškodami saugesnės vietos, atsidūrė karo išvargintuose Vakaruose. Čia, pabėgėlių stovyklose, vėl susitikdavo šeimos nariai, buvę bendradarbiai ar bendraklasiai. Taip pat ir „Aušros“ gimnazijos moksleiviai – aušrokai. Vieni jau baigę, kiti dar nespėję gauti brandos atestato. Kam teko ieškotis darbo, kam toliau tęsti mokslus. Tačiau visa tai jau vyko toli nuo tėvynės. Bėgant metams gyvenimas tarsi susitvarkė, tik neblėso tėvynės ilgesys, jaunystės prisiminimai.
„Visus „aušrokus“ jungia kažkas bendro, kažkas malonaus ir gyvo. Tai ir yra pats brangiausias jausmas! Tai tarytum giminystės ryšys, lyg kildinimas iš to paties kaimo. Tik tas mūsų „kaimas“ garbingo „Aušros“ vardo, garbingos praeities ir kilnaus tikslo“ – praėjus keliems dešimtmečiams po gimnazijos baigimo sakys Andrius Mironas.
1971 m. vasario 24 d. užsienio lietuvių laikraštyje „Draugas“ buvo rašoma: „Toronto mieste, Kanadoje,gyvenantiems aušrokams kilo graži mintis paminėti 50-ties metų sukaktį nuo Kauno gimnazijos pavadinimo atgimimo sąjūdžiui reikšmingu „Aušros“ vardu“. Tai buvo tarsi kvietimas į pirmąjį aušrokų suvažiavimą. Tiesa, tuo metu jo nevadino pirmuoju, tačiau, kaip parodė laikas, vienkartinio susitikimo su bičiuliais neužteko. Suvažiavimas vyko gegužės 29-30 dienomis Toronte. Iš 400 užsiregistravusių atvyko 360 buvusių mokinių ir mokytojų, kai kurie su šeimos nariais. Laiškais ir telegramomis, piešiniais ir nuotraukomis su parašais, pavieniai ir grupėmis suvažiavimą sveikino aušrokai iš Australijos, Brazilijos, Vokietijos, Šveicarijos ir net okupuotos Lietuvos. Melburno „aušrokai“ ir „aušrokės“ rašė: „Kartu su jumis mes jungiamės į vieną bendrą išsiilgimo ir džiaugsmo puotą ir tikimės, kad ateityje galėsime visi sugrįžti į laisvę atgavusią mūsų Tėvynę, į savo buvusius gimnazijų rūmus“. Tautine vėliava ir abiejų gimnazijų emblemomis papuoštoje scenoje sveikinimo žodį tarė ir gimnazijos istoriją priminė mergaičių „Aušros“ gimnazijos direktorė Alina Skrupskelienė ir prof.Martynas Yčas.
Dienos pabaigoje praeities prisiminimų džiaugsmas prasiveržė skambiais tostais už „Aušrą“, ilgiausių metų palinkėjimais. Sekančią dieną parapijos bažnyčioje vyko pamaldos už mirusius ir žuvusius. Kai nutilo „Marija, Marija“ daugeliui skruostais ritosi ašaros. Mintys skriejo pas tėvynėj likusius, po pasaulį išblaškytus aušrokus. Tą trumpą akimirką atrodė, kad visi buvo drauge. Vėliau grįžo linksmi prisiminimai apie mokyklines išdaigas, pirmąsias meiles ir pasilinksminimus. Tačiau kiekviena pradžia turi pabaigą. Graudu ir gaila buvo skirtis, bet visi tikėjosi vėl kada nors susitikti.
NUOTRAUKŲ GALERIJA
1986 m., kai tėvynėje Lietuvoje jau ėmė pūsti permainų vėjai, gegužės 31 d. – birželio 1 d. išeivijos aušrokai rinkosi į trečiąjį suvažiavimą Toronte. Atvyko apie 200 buvusių gimnazistų ir tik viena mokytoja – Marija Ramūnienė (pirmajame buvo aštuoni).
Apžiūrėję parodą, išklausę trumpų sveikinimo kalbų visi skubėjo sutikti senus draugus, pasidalinti įspūdžiais, pagaliau pašokti, besiklausant nepriklausomo Kauno laikų romantiškų melodijų.
Sekmadienio pamaldose buvo pašoma gyviems ir mirusiems Dievo globos ir palaimos, o pavergtai tėvynei – laisvės. Akademijos metu Birutė Ciplijauskaitė skaitė paskaitą apie kai kurias žymias asmenybes, o dr. Kazys Bobelis sveikinimo kalboje pabrėžė, kad nors jam yra didelė garbė būti VLIK-o pirmininku, bet dar didesnė garbė, kad jis atėjo iš „Aušros“ gimnazijos. Skaitydama baigiamąjį žodį Birutė Nagienė pakvietė visus parašyti atsiminimus, surinkti nuotraukas ir išleisti leidinį „Aušros“ garbei. Tos minties lydimi visi atsisveikino iki sekančio karto. Tada gal nedaug kas tikėjo, kad tas sekantis kartas bus jau nepriklausomoje Lietuvoje, gimtosios gimnazijos rūmuose.
