Iš duonos kvapo ir miškų giesmės

Kalba gimtoji lūposna įdėta.

J. Degutytė

Gegužės 6 dieną gimnazijoje nuotoliniu būdu vyko lietuvių kalbos pamokos, skirtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. 1-3 gimnazijos klasių mokiniai diskutavo apie gimtosios kalbos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, dalyvavo viktorinose, žiūrėjo dokumentinius, vaidybinius filmus, atliko įvairias kūrybines užduotis (kūrė poetinius tekstus, iliustracijas), atspindinčias spaudos draudimo laikotarpį, pastangas išsaugoti kalbą, knygos reikšmę. Džiaugiamės gimnazistų kūrybiniais darbais bei pagarba gimtajai kalbai!

Eva Šyrova 2f

Trioletas

Gimtieji žodžiai

Gimtieji žodžiai tyliai apkabina,

Ir vėl atgimsta meilės šilumą širdy.

Kiekvieną rytmetinį spindulį jie švelniai išaugina,

Gimtieji žodžiai tyliai apkabina…

Kiekvieną pavakario pasaką jie dailiai padabina,

Palaidoja jos grožį iškalbingai atminty.

Gimtieji žodžiai tyliai apkabina,

Ir vėl atgimsta meilės šiluma širdį…

Trumpas vaizdelis. Eva Šyrova, 2 f gimn. klasė

Veikėjai: MYKOLAS ir ADA

Upės pakrantė. Iš tolo girdimas mažo vaiko verksmas.

MYKOLAS:  Ada, Ada! Vandenėlis nuplovė mano žodžius!

ADA:  Kaip tai nuplovė? Juk žodeliai – ne smėlio smiltys…

MYKOLAS:  Aš nenorėjau, tu suprask, aš tikrai, tikrai nenorėjau. Bet aš juos pamečiau netyčia, visai netyčia ir upės srovė juos pagavo.

ADA:  Neverkšlenk, o parodyk!

Berniukas atsargiai ištiesia saują šlapio popieriaus.

ADA:  Balti.

MYKOLAS:  Aš irgi pamačiau, kad balti.

ADA:  Na, o kaip tu, kaip tu pametei tuos žodžius?

MYKOLAS:  Aš tik paplaukioti norėjau. Ada aš užsimiršau, nieko blogo nemaniau, jie tik įkrito.

ADA: Verksmas nepadės. Juos reikia mums gaivinti.

MYKOLAS:  Bet kaip? Ada ar tu iš tiesų žinai?

ADA:  Prisimink. Prisimink,  ką reiškė tau tie žodžiai.

MYKOLAS:  Sunku man tuos jausmus išreikšti.

ADA:  Bandyk.

MYKOLAS:  Galbūt tai man reiškė šilumą, man reiškė mamos švelnumą. Tie žodžiai man priminė pavasarį ir tuos plačius javų laukus.

ADA:  Ką dar?

MYKOLAS:  Jie man reiškė meilę.

ADA:  Duok ir man saują, mes bandysim viską prisimint.

Vaikai suspaudžia žodžius kumštukuose ir užsimerkia, tyli.

ADA:  Na, ar dabar tu juos matai?

MYKOLAS:  Matau, sesyte,  matau! Mano žodžių sauja vėl marga.

ADA:  Nagi,  tada paskaitom, tik kalbėk garsiai, kad širdis išgirstų.

MYKOLAS:  Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!

ADA:  Stokim į darbą kaip milžinai.

MYKOLAS:  Bet iš kur tai?

ADA:  Tai iš Maironio ir kartu kiekvieno lietuvio širdies.

Uždanga.