Naujienos

1919 m. baigė Kauno „Saulės“ (nuo 1923 m. – „Aušros“) gimnaziją. Tai buvo I-oji pirmos lietuviškos gimnazijos laida. Jadvyga Bradauskaitė – viena pirmųjų matematikių, baigusių Lietuvos universitetą. Po universiteto baigimo kelerius metus dirbo Panevėžyje, dėstė matematiką.

1927 m. ištekėjo už Saliamono Banaičio jauniausiojo sūnaus – Vytauto,  kvalifikuoto teisininko. Vaikų nesusilaukė. „Vasaros atostogoms baigiantis, į Vaitiekupius savo sportiniu automobiliu atvažiuodavo „dėdės Vytai“. Kiek paviešėję, Vytautas ir Jadvyga Banaičiai grįždavo automobiliu į Kauną. Tais laikais privatūs automobiliai buvo retenybė, prieinami tik turtingesniems žmonėms, bet „dėdės Vytai“, abudu dirbdami, pajėgė leisti šią pramogą savo kelionėms“, – prisiminimuose rašė S.Nasvytytė–Valiukienė. Taigi Jadvyga buvo ir viena pirmųjų Lietuvoje moterų,  vairavusių automobilį.

Jadvyga Banaitienė – ilgametė Kauno „Aušros“ (tarybiniais metais – Komjaunimo vidurinės mokyklos) matematikos ir fizikos mokytoja. Apie jos gebėjimą išmokyti mokinius matematikos sklido legendos. Pasakojama, kad, stojant į aukštąją užtekdavo pasakyti, kad esi J.Banaitienės mokinys, ir jos parašytas penketas dažną būsimą studentą išvaduodavo nuo matematikos stojamojo egzamino. O kur garsioji mokytojos frazė: „matematiką penketui žino Dievas, ketvertui – Banaitienė, o mokinys…“.

J.Banaitienė mirė 1992 metais vasario 26 d. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.

Jos buvusi bendradarbė A.Žmuidzinaitė-Pauliukienė atsisveikinimo kalboje sakė:

„Visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, tik ne visi vienodai įmina pėdas. Stoviu  mūsų gerbiama ir mylima Jadvyga prie Jūsų amžinojo poilsio vietos kauburėlio ir dar vis negaliu patikėti, kad realybė – išsiskiriame… Rodos vakar kalbėjomės, planavom, kaip ir visada lūpose „Aušra“, aušrokai, mokykliniai, studijų VDU dienų  prisiminimai, Lietuvos reikalų rūpesčiai, džiaugsmas, kad didelis buvusių mokinių-aušrokų būrys darbuojasi jos gerovei, kultūrai,  šviesiai ateičiai. Rūpestis, kaip ten bus su jauniausiu atžalynu. Deja, išėjusiems negrįžti… Mūsų dėkingumo žodeliai gėlių žieduose, kuriuos labai branginot, mūsų dėkingumas tylioj maldoj už Jūsų kilniadvasišką sielą. Mylėjom Jus gyvą, nepamiršime ir po mirties.“